Reali istotija
Ella Romm, (Izraelis), 2026
Dažnai kalbu apie teigiamus tėčio ilgaamžiškumo aspektus. Jam beveik šimtas metų, jis išgyveno keletą hospisų ir toliau gyvena, nepaisant pačių niūriausių prognozių.
Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti apie kai ką kita. Apie gyvenimo 98-erių metų iššūkius. Ilgaamžiškumas nuotraukose ir trumpuose vaizdo įrašuose atrodo gražiai. Kasdieniame gyvenime viskas daug sudėtingiau.
Nuotr. Ella Romm .
Didžiausias šiandienos iššūkis yra jo regėjimas. Tėtis jį beveik visiškai prarado. Kartu su regėjimu dingo ir erdvinis suvokimas. Kartais jis pamiršta, kur yra, pasiklysta mūsų namų kambariuose ir ne visada supranta, kas yra priešais jį ar kas vyksta aplinkui. Todėl nepakanka tiesiog vesti jį iš vienos vietos į kitą. Turime žodžiu paaiškinti kiekvieną žingsnį, įspėti jį apie kliūtis, padėti jam atsisėsti ant kėdės ir nukreipti jį teisinga kryptimi.
Ir aš, ir tėtis labai bijome nukristi. Taigi, einame labai lėtai: aš vienoje pusėje, tėčio lazda kitoje. Kiekvienas žingsnis tampa mažu bendru projektu.
Kita problema, dėl kurios nerimauja daugelis žmonių, yra trūkstami dantys. Žmonės kartais man rašo: kodėl jam nepadarius protezų? Jauname amžiuje tai atrodo paprastas sprendimas. Tačiau sulaukus 98 metų viskas kitaip. Bet kokį protezą reikia koreguoti, reguliariai koreguoti, lankytis pas specialistą, kantrybės ir fizinės jėgos. Mano tėtis turi labai jautrias dantenas; jis jau seniai įpratęs gyventi be dantų ir jam tai patogiau. Jis valgo minkštą maistą, kurio nereikia daug kramtyti, ir nemato prasmės sudėtingose procedūrose, kurios sukeltų daugiau diskomforto nei naudos. Jo amžiuje patogumas yra svarbesnis už grožį.
Kita problema yra ta, kad mano tėtis beveik visą laiką miega. Jis keliasi daugiausia pavalgyti arba nueiti į tualetą. Štai kodėl mano vaizdo įrašuose jis kartais atrodo taip, lyg ką tik būtų išlipęs iš lovos. Iš tiesų, tai tiesa. Senstant kūnui reikia daugiau poilsio, o mūsų jėgos silpsta. Taip pat yra problema, apie kurią retai kalbama: padidėjęs odos jautrumas.
Mano tėtis yra labai lieknas. Kai žmogus netenka riebalų ir raumenų masės, kūnas tampa daug jautresnis prisilietimams. Kartais jam atrodo, kad per stipriai laikau jo ranką arba per grubiai padedu jam pasisukti. Net ir patys kasdieniškiausi veiksmai gali būti nemalonūs. Todėl jis nemėgsta kirpti nagų ir atsargiai skutosi. Stengiuosi jo netrukdyti šukomis, kirpimo mašinėlėmis ir kitais grožio reikmenimis. Kai žmogui beveik šimtas metų, išvaizda nebėra svarbiausias rūpestis.
Taip pat yra atminties problemų. Tėtis gali neprisiminti, kas nutiko vakar. Kartais jis neprisimena pokalbio, kuris vyko visai neseniai. Dėl to kyla nesusipratimų ir bendravimo sunkumų. Taip pat susilpnėja kitos kognityvinės funkcijos. Blogėja loginis mąstymas, sunkiau kurti asociacijas ir suprasti sudėtingus paaiškinimus. Net televizijos žiūrėjimas tapo iššūkiu, ypač žinių. Tėtis jaučiasi taip, lyg jam būtų kartojama ta pati istorija vėl ir vėl, ir tai jį liūdina.
Kažkas kartą mane priekaištavo, kad su tėvu kalbuosi beveik kaip su vaiku. Tačiau žmonės, kurie niekada nesirūpino labai senais giminaičiais, dažnai nesupranta vieno svarbaus dalyko. Senatvė žmogų daro labai pažeidžiamą. Ilgalaikė atmintis gali būti nepaprastai gerai išsaugota, tačiau smegenys pamažu praranda gebėjimą greitai apdoroti naują informaciją. Štai kodėl stengiuosi nesiginčyti su tėčiu. Stengiuosi sutikti, kur įmanoma. Stengiuosi neįrodinėti savo nuomonės. Man daug svarbiau jį pradžiuginti, nei laimėti dar vieną ginčą.
Rimta problema – silpnumas. Jo raumenys tiesiogine prasme dirba savo galimybių riboje. Tėtis dar gali šiek tiek paeiti, bet kartais nuo įtampos pradeda drebėti keliai. Kiekvienas apsilankymas tualete reikalauja pastangų.
Bet tai dar ne liūdniausia. Liūdniausia, kad jis pamažu pamiršta pagrindinius veiksmus. Kartais tėtis gali stovėti priešais čiaupą ir bandyti prisiminti, kaip jį atsukti. Arba jis gali sustoti vidury kažko ir pamiršti, ką ketino daryti toliau. Taigi dabar beveik viskam reikia paraginimo. Prieš kiekvieną veiksmą turiu duoti trumpus nurodymus. Žingsnis po žingsnio. Diena po dienos. Tikriausiai taip šiandien atrodo mūsų gyvenimas.
Mano rūpestis tėvu grindžiamas minimalios intervencijos principu. Padedu, kai pagalbos tikrai reikia arba kai jis pats to paprašo. Jokio priverstinio maitinimo. Jokio priverstinio prausimosi. Jokio privalomo skutimosi. Mums nebereikia grožio. Mums reikia kažko kito: laisvės nuo skausmo, orumo, geros nuotaikos ir noro tęsti šią paskutinę, labai sunkią kelionę. Ir kol šis noras išlieka, gyvenimas tęsiasi.
