Kūno riebalai (ne tie, kuriuos gauname su maistu, o organizmo veiklos produktas!) – tai toksiška metabolinė substancija, kuri „sandėliuojama“ organizme ir kaupia savyje energijos atsargas, išskirdama hormonus ir chemines medžiagas, įtakojančias organizmo darbą.
Jei galimybė padėti savo širdžiai, plaučiams ir raumenims nėra pakankama paskata pakilti nuo sofos ir pradėti sportuoti, jus tikrai įkvėps noras turėti gerą figūrą. Daug žmonių džiaugiasi, kad sustiprino širdį ir raumenis, bet jų susižavėjimas žymiai didesnis, kai pasižiūri į veidrodį. Dažnai jau po kelių savaičių jie pastebi, kad drabužiai tapo laisvesni. Dar prieš tai, kai pakitimai bus matomi ant svarstyklių, keičiasi konstitucija – kūnas lieknėja, laikysena - pasitempusi.
Ir vyrų, ir moterų riebalų kiekis, metams bėgant, didėja liesų raumenų sąskaita. Paprastai 20 metų amžiaus fiziškai aktyvių vyrų kūne yra 12-16 % riebalų, o 60 metų – iki 19-26 %. Moterų atitinkamai – nuo 23-28 iki 28-38 %. Kai riebalų daugėja, raumenys apauga jais ir todėl silpnėja.
Tačiau jau daugiau kaip 50 metų mokslininkai žino, jog svarbu ne tik organizmo riebalų kiekis, bet ir jų vieta kūne. Jeigu riebalai kaupiasi daugiausia ant liemens, o ne ant klubų ir šlaunų, jums, greičiausiai, gresia sveikatos problemos, net jei bendras riebalų kiekis ir neviršija normos.
Kodėl riebalai tokie pavojingi? Tai yra ne tik nereikalingos energijos sankaupa, bet ir hormonų gamintojas. Kaip rašo Robert Ross (Ontario, Canada), riebalai gamina daug hormonų, sukeliančių cukraus kiekio padidėjimą kraujyje (hormonas rezistinas), kraujospūdžio padidėjimą (angiotenzinas), arterijų sienelių užteršimą, sukeliančių arterijų uždegimą bei reguliuojančių lipidų (riebalų molekulių) kiekį kraujyje. Vidiniai (visceraliniai) riebalai gamina hormonus žymiai aktyviau ir todėl jie yra daug pavojingesni, negu poodiniai riebalai.
Jei jums riebalai daugiausia kaupiasi liemens srityje, egzistuoja rizika, kad gali išsivystyti metabolinis sindromas. Jei liemens apimtis viršija 102 cm vyrams ir 88 cm moterims ir yra bent du kiti faktoriai iš keturių (didelė trigliceridų – kraujo riebalų koncentracija, didelė cukraus koncentracija, hipertonija – aukštas kraujospūdis, žema „gerojo cholesterolio“ koncentracija), tai padėtis yra rimta. Metabolinis sindromas padidina tikimybę atsirasti II tipo diabetui daugiau negu 500 %, infarktui – 300 %, o mirties nuo infarkto atvejų – 200 %. Plačiau, rimčiau ir baisiau apibendrinant galima pasakyti, kad padidėjęs pilvo ertmės riebalų tūris gali pavojingai sutrikdyti organizmo homeostazę (pastovios organizmo vidinės terpės palaikymą) ir sukelti tokias ligas, kaip išeminę širdies ligą, arterinę hipertenziją (padidėjusį kraujospūdį), širdies nepakankamumą, II tipo cukrinį diabetą, metabolinį sindromą, obstrukcinę miego apnėją (kvėpavimo sutrikimą miegant), storosios žarnos, stemplės krūties ir prostatos vėžį, prostatos hiperplaziją, lėtinę inkstų ligą, padidina trombų susidarymo riziką arterijose ir venose bei raumenų masės sumažėjimą (sarkopeniją) ir kt.
Dabar susiraskite matavimo juostą, išsimatuokite liemens apimtį ir tada – sportuokime.
Dar trūksta motyvacijos? Pasigilinkime labiau. Fiziologo Cris Alan Slentz (Duke universitetas, Durham, North Carolina) ir jo kolegų ilgalaikiai tyrimai, publikuojami žurnale „Journal of applied Physiology“, parodo didžiulę sporto naudą. Slentz‘o eksperimente dalyvavo 175 vyrai ir moterys, kurių amžius 40 – 65 metai. Visi jie turėjo viršsvorį, mažai judėjo ir visi turėjo vienokių ar kitokių problemų, susijusių su cholesteroliu. Tiriamieji sutiko pusę metų laikytis šių taisyklių:
- Pirmoji grupė (kontrolinė) toliau laikėsi sėdimo gyvenimo būdo.
- Antroji atliko nedaug vidutinio fizinio krūvio pratimų, kuriuos galima prilyginti 20 km ėjimui per savaitę.
- Trečioji grupė atliko nedaug aukšto intensyvumo pratimų (galima prilyginti 20 km bėgimui per savaitę).
- Paskutinė grupė atliko daug padidinto intensyvumo pratimų (kaip 30 km bėgimas per savaitę).
Tyrimų dalyviai treniravosi ant bėgimo takelių, su dviračių ir elipsiniais treniruokliais. Elipsiniai treniruokliai yra tokie, kurie duoda tą patį efektą kaip bėgimas, tačiau su mažesniu krūviu sąnariams. Intensyvumas reguliuojamas. Tyrimų dalyvius stebėjo mokslininkai arba jiems būdavo duodami pulso matuokliai treniruotės intensyvumui nustatyti. Be to, visų jų prašė nesilaikyti dietos ir nekeisti savo įprasto mitybos raciono.
Prieš eksperimentą ir po jo dalyviams atliko pilvo ertmės magnetinio rezonanso tyrimus. Mokslininkai turėjo nustatyti riebalų kiekį. Rezultatai tokie:
- Sėdinčiųjų grupės vidinis riebalų kiekis padidėjo beveik 9 %.
- Grupėse, turėjusiose nedidelį fizinį krūvį (nesvarbu, kokio intensyvumo) vidinių riebalų kiekis nepakito.
- Žmonių, atlikusių daug ir aukšto intensyvumo pratimų, vidinių riebalų kiekis sumažėjo vidutiniškai 7 %.
Taigi, susitikime sporto salėje, bėgimo takelyje ar baseine. Tai jau šiandien ar rytoj?
