Parengė I.Opriško
Kai Mokinys yra pasiruošęs, į jo gyvenimą ateina MOKYTOJAS.
Teodoras Ruzveltas.
Sveikata – viena pagrindinių gyvenimo vertybių, svarbiausias emocinis, socialinis, ekonominis veiksnys, kurio svarba mokslo ir technologijų pažangos sąlygomis ne mažėja, o didėja. Nepaprastai svarbu suprasti du tikslus: sveikatos siekimą ir ligų gydymą.
Abu tikslai yra glaudžiai susiję. Tačiau strategija ir taktika sėkmingai pasiekti abu tikslus reikalauja dviejų skirtingų įrodymais pagrįstų sprendimų ir dviejų atskirų praktinio įgyvendinimo sistemų.
Jei sveikata - tikslas, tai kokios kryptingos veiklos rezultatu tai pasiekiama? Panagrinėkime elementarų pavyzdį. Bet kurioje gamyboje tikslas yra gaminys (pavyzdžiui, metalo apdirbimo dalis), priemonė – staklės (įrenginys) ir trečias būtinas elementas - darbuotojas. Tokią loginę-dialektinę triadą galima atsekti gaminant bet kokius vertybių objektus, įskaitant dvasinius. Pašalinus bet kurį iš šios triados elementų, rezultatas bus nulinis.
Šiuolaikinės medicinos tikslas – išgydyti ligas. Tam tikslui pasiekti yra triada – gydymas (procesas), vaistai (įrankiai), gydytojai (vykdytojai). Medicinos pasiekimai gydant ir net šalinant kai kurias ligas yra milžiniški. Bet sveikata įgyjama dėl „neigiamos“ veiklos – ligų pašalinimo.
O kaip sveikatos pasiekimas dėl „pozityvios“ veiklos?
Tikslas – sveikata. Panagrinėkim reikalingą triadą. Priemonių yra ir jos gerai žinomos: asmens kūno ir psichinė higiena, darbas, poilsis ir racionali mityba, fizinis aktyvumas – fizinė kultūra plačiąja prasme, grūdinimasis ir kt. Paradoksas – pasirodo, minėtomis priemonėmis žmonės pasinaudoja retkarčiais.
Kūno kultūra, sportas, pirtys, grūdinimasis – geriausios priemonės sveikatai palaikyti. Bet ar jūs žinote daug žmonių sistemingai darančių rytinę mankštą, reguliariai sportuojančių (fizinis aktyvumas) visą gyvenimą, o ne tik jaunystėje siekiami rekordai?
Racionali mityba yra daugelio mokslinių ir populiarių straipsnių, dažnai prieštaringų, tema. Vegetarų maistas, žaliavalgystė, įvairios dietos: keto, kosmetinės, baltyminės, prancūziškos, Šeltono ir kt., galiausiai įvairaus laipsnio badavimai ir visi kiti kraštutinumai rodo, kad esamos mitybos mokslinių principų formuluotės nėra tinkamos ar nežinomos šiuolaikinėmis sąlygomis. Akademikas
N.M. Amosovas yra visiškai teisus teiginiuose, kad mokytojai mokantys gydytojus yra tiesiog nekvalifikuoti sveikatos reikaluose (gerai moko tik gydyti ligas). Kalorijų kiekis iš tikrųjų išlieka vienintele bendra dietų savybe. Praleidžiami klausimai apie biologinę vertę, prieinamumą (įsisavinimą) ir mitybos optimalumą tam tikrai situacijai (laikotarpiui).
Panagrinėkime trečiąją triados grandį – sveikatos (ne ligų) specialistą. Tokie specialistai ką tik atsirado. Sveikatos priežiūros specialistas iš tikrųjų turėtų būti ekspertas, ugdantis įgūdžius ir elgesį, kurie yra svarbūs sveikatai palaikyti. Jis turi ne gydyti žmogų, o jį mokyti išlikti sveiku. Mokymo procesui reikalingas mokytojo buvimas.
Kas gali būti sveikatos mokytoju? Daugelis visų pirma įvardins gydytojus. Iš dalies tai tiesa, tačiau gydytojai dažnai pasakoja apie tai, kas yra ligos, kaip jas anksti atpažinti ir gydyti, o ne apie sveikatą ir jos išsaugojimą. Kūno kultūros mokytojai pratybų grafike, numatytomis valandomis, linkę atlikti tik tam tikrą treniruočių programą. Sporto treneriams pirmiausia rūpi aukšti rezultatai ir rekordai. Būtent šios trys specialistų kategorijos (teoriškai) turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį ugdant žmonių įgūdžius, padedančius išlaikyti sveikatą, ypač vaikystėje. Reali situacija kitokia.
Svarbu suprasti, kad sveikatos problema yra grynai asmeninė (žmogaus) problema, tam tikru kampu ir psichologinė. Šis faktorius dažnai neįvertinamas. Neužtenka suprasti, kad žmogui reikia mokytis, reikia žinoti svarbų ypatumą – tai dažniausiai atsitinka „gyvenimiškos“ patirties ir pasiektų aukštų profesinių kompetencijų laikotarpiu (dažniausiai sulaukus 40+). Atsakyti į klausimą, kaip ir kur išmokti naujų įgūdžių, toli gražu nėra paprasta. Mokymosi „būti sveiku“ esmė yra ta, kad žmogus yra specialiai mokomas surasti tas vietas, kuriose prasideda fiziologiniai pokyčiai, keičiasi kryptis ir baigiasi, prieš tai gana pastovūs (įprasti) procesai. Kartu su tendencijos paaiškinimais (teorija) pateikiami ir teigiami/neigiami pavyzdžiai. Be to, „mokiniai“ turi išmokti savarankiškai objektyviai įvertinti sveikatos būklę (lygį), atpažinti ir suprasti pokyčius. Asmeninio mokytojo-konsultanto (specialisto) buvimas yra būtina sąlyga naujų kompetencijų ugdyme.
Išvada
Sveikata - vertybė, kurią dovanoja tėvai ir tai nekainuoja, tik vertinama dažniausiai tada, kai ją praranda. Būti sveiku visą gyvenimą – savotiškas mokslas, kvalifikuotas ir patyręs mokytojas padės sėkmingai įveikti šį iššūkį.
p.s.
Skirtingų mokslininkų, nagrinėjančių sveikatą, kaip gyvenimo būseną, ji įvardinama taip:
„Sveikatą reikia vertinti ne statikoje, o išorinės aplinkos pokyčių dinamikoje ir ontogenezėje... sveikata lemia prisitaikymo procesą. Tai ne instinkto rezultatas, o autonomiškai ir kultūriškai apibrėžta reakcija į socialiai sukurtą tikrovę. Tai sukuria galimybę prisitaikyti prie kintančios aplinkos gydymo, augimo ir senėjimo metu, nuo sutrikimų, kančių ir taikaus mirties laukimo“ (Lulled, 1977).
„Normalios sveikatos būklės samprata reiškia ne tik jos būseną „šiandien“, bet ir paslėptus rezervus, kurių gali prireikti „rytojui“ (Kлимова, 1990).
Literatūra:
- Климова В. (1990) Человек и его здоровье. М. Знание. .
- Lulled U.(1977) Limited to medicine. Medical nemesis: The expropriation of health. Harmondsworth: Penguin Books.
